Pradžia
2020 metais, kai dėl pandemijos užsidarė nedidelė Sofijos parduotuvė Utenoje, niekas nežinojo, ar durys vėl atsivers. Sofija nesustojo. Savo siuvimo mašiną įsikėlė į namų svetainę ir tęsė tai, ką visada mokėjo daryti geriausiai: kurti sukneles su siela, siūtas kantriai ir su dėmesiu kiekvienai detalei.
Dienos buvo padalintos tarp audinio ir dar mažos dukters glėbio, kuri augo stebėdama, kaip mama dirba savo rankomis, kol pasaulis anapus lango tarsi buvo sustojęs. Pirmieji klientai buvo kaimynės, draugės, žmonės, kurie žinojo istoriją ir norėjo padėti. Kiekviena parduota prekė buvo maža pergalė.
Būtent tomis tyliomis popietėmis, tarp siūlų ir medžiagos likučių, gimė tikroji Sofija Utena, ne kaip verslo planas, o kaip būdas tęsti, rūpintis ir tikėti, kad paprastam grožiui vis dar yra vietos šiame pasaulyje.
Dabar
Praėjus keleriems metams, tai, kas prasidėjo namų svetainėje, tapo kažkuo didesniu, tačiau niekada neprarado savo esmės. Dukra, kuri kadaise miegojo šalia siuvimo mašinos, užaugo matydama, kaip mamos darbas virsta kažkuo, kas šiandien pasiekia moteris, niekada nemačiusias Utenos.
Sofija Utena ir toliau kuriama su ta pačia kantrybe: drabužiai sukurti taip, kad ilgai tarnautų, gerai sėdėtų ir leistų juos dėvinčiai moteriai jaustis gerai. Nėra skubėjimo ar trumpesnių kelių, yra tik įsipareigojimas viską daryti kruopščiai, kaip visada.
Šiandien mama ir dukra dirba petys į petį, kiekviena su savo vaidmeniu, tačiau vienodai tikėdamos tuo, kas gimė tais sunkiais laikais: tikras stilius neperkamas, jis kuriamas laiku, atsidavimu ir meile tam, ką darai.